Lietuvos Respublikos trišalės tarybos istorija jau apima daugiau kaip dešimtmetį - Taryba buvo įsteigta 1995 m. gegužės 5 d. Ši istorija negalėjo būti itin ilga, nes iki 1991 m. sovietinio planinio socializmo laikotarpiu derybos tarp vyriausybės ir profesinių sąjungų nevyko, o darbdavių organizacijų iš viso nebuvo.

Įgyvendinti trišalio bendradarbiavimo idėją aktyviausiai ėmėsi profesinių sąjungų organizacijos, kurių atstovai 1993 m. vasario 4 d. priimtoje rezoliucijoje išreiškė savo nuomonę, kad "Visos vyriausybės dirbo(...)nesigilindamos ir neįsiklausydamos į dirbančiųjų ir jų atstovų pasiūlymus bei reikalavimus, realiai nevykdydamos Tarptautinės darbo organizacijos nario įsipareigojimų - pripažinti trišalės partnerystės darbo rinkoje principą(...)". Profsąjungos pareikalavo iki kovo 10 dienos pasirašyti Generalinį susitarimą tarp Vyriausybės ir profesinių sąjungų, kuriame būtų išdėstyti profsąjungoms aktualias nuostatas. 1993 m. vasario 6 d. Seimo rūmuose įvyko laikinai einančio Lietuvos Respublikos Prezidento A. Brazausko susitikimas su profesinių sąjungų susivienijimų atstovais, kurie siūlė pradėti Vyriausybės, profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų trišalį bendradarbiavimą sprendžiant svarbiausias socialines ir ekonomines valstybės problemas.

Vasario 26 d. Ministras Pirmininkas B.Lubys ir šešių profesinių sąjungų susivienijimų atstovai pasirašė Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos profesinių sąjungų susitarimą, kurio viename iš punktų buvo numatyta -"Susitariančios šalys pritaria trišalio bendradarbiavimo principui, kurio laikosi Tarptautinė darbo organizacija, ir skatina darbdavių organizacijų kūrimąsi". Balandžio 15 d. žengtas pirmas reikšmingesnis žingsnis profesinių sąjungų ir Vyriausybės bendradarbiavimo srityje - įvyko Ministro Pirmininko A.Šleževičiaus ir profesinių sąjungų atstovų susitikimas, kuriame buvo aptartos valstybės socialinės ir ekonominės problemos, susitarta dėl sistemingo bendradarbiavimo taip pat  dėl ekonominių ir socialinių-ekonominių problemų nagrinėjimo komisijos įsteigimo.

Profsąjungų laikraštyje "Padėk sau" 1993 m. gegužės mėn. numeryje rašoma: "Vienintelis socialinio dialogo mechanizmas yra trišalės Vyriausybės, darbdavių ir profsąjungų organizacijų atstovų derybos(...)būtina...priimti pataisas įstatymuose, įteisinančias trišalių derybų ir socialinio dialogo principą". Taip pat laikraštyje konstatuojama, kad dialogo procese vis dar nedalyvauja darbdaviai, kuriuos galėtų atstovauti besiformuojančios jų organizacijos - Lietuvos pramonininkų konfederacija ir Lietuvos verslininkų aljansas.

Tačiau praėjus pusmečiui "Padėk sau"1993 m. spalio mėn. numeryje rašoma "Deja, reikia apgailestauti, kad dėl profsąjungiečių neveiklumo ši /socialinių ir ekonominių problemų/ komisija kol kas nieko nenuveikė(... )Ryšium su tuo siūlome vietoje komisijos socialiniams ir ekonominiams klausimams nagrinėti sudaryti trišalę Vyriausybės, profesinių sąjungų ir pramonininkų bei verslininkų organizacijų atstovų komisiją".

1993 m. lapkričio mėn. įvyko Lietuvos pramonininkų konfederacijos ir Lietuvos profesinių sąjungų centro atstovų susitikimas, kurio metu Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas B.Lubys ir Lietuvos profsąjungų centro pirmininkas A.Kvedaravičius pasirašė bendrą pareiškimą. Šalys be kita ko deklaravo, kad pribrendo būtinybė pradėti dvišalį profsąjungų ir darbdavių organizacijų bendradarbiavimą taip pat pareiškime nurodoma - "Siekiant išvengti streikų bei socialinių konfliktų būtinas trišalis(...)bendradarbiavimas." Taigi, į socialinio dialogo, partnerystės sistemos kūrimą jau aktyviai įsijungia ir darbdavių organizacijos.

Trišalės tarybos steigimo reikalai sparčiau pajudėjo po to, kai 1994 m. birželio 23 d.,  Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo Tarptautinės darbo organizacijos 1976 m. 144 konvenciją "Dėl trišalių konsultacijų tarptautinėms darbo normoms įgyvendinti", o Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai buvo suteikti įgaliojimai atlikti konkrečius Trišalės tarybos steigimo darbus - organizuoti Tarybos nuostatų parengimą, surengti pirmuosius Tarybos  posėdžius.
 

1995 m. gegužės 5 d. buvo pasirašytas pirmas trumpas trijų punktų, tačiau labai reikšmingas politinio pobūdžio Lietuvos Respublikos Vyriausybės, profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų susitarimas dėl trišalės partnerystės.
 

Buvo sutarta:

• trišaliu principu spręsti socialines, ekonomines ir darbo problemas, bendradarbiauti įgyvendinant socialinę, ekonominę bei darbo politiką;
• sudaryti Lietuvos Respublikos trišalę tarybą ir patvirtinti jos veiklos nuostatus; 
• kiekvienais metais pasirašyti metinį trišalį susitarimą dėl socialinių, ekonominių ir darbo problemų sprendimo.

1995-1997 m. laikotarpiu Trišalė taryba ganėtinai sistemingai posėdžiavo, buvo apsvarstyta daug įstatymų projektų ir įvairių aktualių klausimų. Tačiau kartu išryškėjo aplinkybės, trukdančios Tarybai veikti efektyviau. Visų pirma tai - Tarybos teisinis neapibrėžtumas ir nuolatinio sekretoriato, kuris turėtų organizuoti Tarybos darbą, nebuvimas. Partneriai sutarė abu minėtus klausimus neatidėliojant išspręsti. 1998 m. vasario 23 d.  Vyriausybė priėmė nutarimą įsteigti Trišalės tarybos sekretoriatą.
 

1999 m. vasario 11 d. , siekiant detaliau apibrėžti partnerių siekius ir įsipareigojimus, buvo pasirašytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų platesnis susitarimas dėl trišalio bendradarbiavimo, kuriuo be kita ko  numatyta trišaliu principu rengti ir derinti teisės aktų projektus, aktualiausias problemas svarstyti Trišalėje taryboje, vadovautis savo veikloje trišaliais susitarimais. Tais pačiais metais Taryba, plėsdama veiklą, įsteigė keturias nuolatines komisijas socialinėms ir ekonominėms problemoms nagrinėti.
Kartu pradėtas spręsti Trišalės tarybos teisinės bazės klausimas - 1998 - 1999 m. speciali Tarybos sudaryta darbo grupė parengė Kolektyvinių susitarimų ir sutarčių įstatymo I ir IV skirsnių pakeitimus, kuriais buvo apibrėžtas Tarybos statusas. Minėtus pakeitimus Lietuvos Respublikos Seimas priėmė 2001 m. spalio 18 d. Tai buvo tarpinis etapas įteisinant Tarybos veiklą.

Esmingiau socialinio dialogo, partnerystės principai, o kartu ir Tarybos statusas buvo apibrėžti Darbo kodekso, kurį Seimas priėmė  2002 m birželio 4 d., nuostatomis (akto Nr. IX-926). Kodekso II dalies „Kolektyviniai darbo santykiai" VII skyriaus 39-47 straipsniai konkrečiai įvardija partnerystės sąvokas, principus, partnerystės šalis, lygius, sistemą, veiklos principus ir formas. 45 Kodekso straipsnis specialiai skirtas Trišalės  tarybos apibrėžimui.
Kalbant apie partnerystės Lietuvoje stiprinimą pastebėtina, kad Taryboje tebevyksta diskusijos dėl specialaus Trišalės tarybos ar partnerystės įstatymo parengimo. Kartu lieka iki galo neišspręsti darbdavių organizacijų atstovavimo ypač kolektyvinių santykių šakų lygmenyje klausimai. Savo ruožtu profesinės sąjungos diskutuoja dėl būtinybės tobulinti Profsąjungų įstatymą.

Nauji iššūkiai Trišalei tarybai iškilo 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Nuo minėtos datos socialiniai partneriai turi 9 savo atstovus Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitete (EESRK). EESRK pageidautų, kad Lietuvoje būtų minėto komiteto atitikmuo ir svarstytų bei teiktų partnerių išvadas minėtam Komitetui. Tačiau kol kas šis klausimas neišspręstas ir lieka diskusijų lygmenyje.

Vertinant Trišalės tarybos veiklą, išskirtinas pirmasis periodas -1995-1998 m. laikotarpis, kurio metu buvo sukurti Trišalės tarybos organizaciniai pagrindai, kristalizavosi partnerių struktūros, kartu Taryboje reguliariai vyko daugiau ar mažiau produktyvios diskusijos aktualiausiais partneriams klausimais.

1999-2001 m. laikotarpiu dėl dažnos ministrų kabineto kaitos ir nevienodo vyriausybių požiūrio į trišalį bendradarbiavimą, Trišalės tarybos veikla buvo netolygi.

2001 m. liepos mėn. suformavus 12 - ąją Vyriausybę, Trišalė taryba vėl pastebimai suaktyvino veiklą. 2002 m. gegužės 29 d. buvo pasirašytas pirmas metinis LR Vyriausybės, profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų susitarimas „Dėl trišalio bendradarbiavimo 2002 metais". Susitarimo pagrindu buvo paruošta Socialinės partnerystės programa 2003-2004 m. laikotarpiui, o 2005 m. sausio 25 d. Trišalėje taryboje buvo patvirtintas planas dėl partnerystės priemonių 2005-2006 m. laikotarpiui. Abu priemonių  planai savo turiniu gana panašūs- jais buvo numatyta stiprinti partnerių veiklos teisinę bazę, plėsti kolektyvinius darbo santykius, įgyvendinti įvairias partnerių mokymo švietimo ir mokymo priemones, bendras radijo laidas ir kitas. priemones. Partneriams geriau pavyko įgyvendinti švietimo ir mokymo priemones seminarus, konferencijas, kt.). Tačiau kai kurių priemonių realizavimas stringa - šakinių  kolektyvinių darbo santykių ir jų teisinės bazės stiprinimas. Partneriai minėtai sferai numatę  skirti ypač daug dėmesio. Šie ketinimai išdėstyti ne tik partnerių susitarimuose, bet ir Vyriausybės 2004-2008 metų programos įgyvendinimo priemonėse.

Stiprinant socialinį dialogą įmonių lygmeniu ir darbdaviams aktyviai siūlant, Trišalėje taryboje buvo pasiektas kompromisas dėl Darbo tarybų įstatymo priėmimo, nes darbdavių požiūriu, priėmus minėtą įstatymą, būtų sudarytos palankesnės prielaidos kolektyvinių darbo santykių plėtrai įmonėse. 2004 m. spalio 26 d. buvo priimtas Darbo tarybų įstatymas (Nr.IX-2500). Pagal minėtą įstatymą darbo taryboms buvo suteikta teisė sudaryti kolektyvines darbo sutartis. Būtent dėl šios nuostatos būta daugiausiai diskusijų Trišalėje taryboje. Profesinių sąjungų požiūriu kolektyvinės sutartys turėjo  būti vien tik profsąjungų prerogatyva, tačiau su tuo nesutiko darbdaviai. Ateitis parodys, ar Darbo tarybų įstatymas pateisino darbdavių ir darbuotojų lūkesčius.

2004 m. pabaigoje partneriai atkreipė dėmesį, kad iškilo būtinybė atnaujinti 1999 m. vasario 11 d. trišalį susitarimą. 2005 m. birželio 13 d. Vyriausybės rūmuose Vyriausybės, profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų atstovai pasirašė naują ir gerokai išplėstą politinio pobūdžio susitarimą dėl bendradarbiavimo. Be kita ko minėtu susitarimu numatyta, kad konkrečiai vykdomos priemonės bus numatomos dvimečiuose partnerystės priemonių planuose, kurie įgyvendinami nuo 2003 m.

Nežiūrint visų objektyvių ir subjektyvių aplinkybių Trišalė taryba iki 2005 m. rugsėjo buvo susirinkusi į aštuoniasdešimt keturis posėdžius, kuriuose išnagrinėjo virš 400 socialinių-ekonominių klausimų, taip pat apie šimtą penkiasdešimt klausimų išnagrinėjo Tarybos nuolatinės komisijos.

Trišalės tarybos posėdžių skaičius

1995 – 2010 m. 

 Iš viso 1995 – 2010 m. įvyko 153 Tarybos posėdžiai

 Trišalės tarybos posėdžiuose svarstytų klausimų 1995 – 2010 m.

SUVESTINĖ 

 Iš viso 1995 – 2010 m. laikotarpiu buvo apsvarstyta 796 socialiniai ekonominiai klausimai.

Trišalė taryba per savo gyvavimo laikotarpį įsitvirtino Lietuvos visuomeniniame gyvenime kaip reikšminga partnerių interesų derinimo, problemų nagrinėjimo ir jų sprendimo institucija. 2009 m. balandžio 21 d. Trišalės tarybos nutarimu buvo parengtas pareiškimas LR Seimui ir Vyriausybei,  kuriame teigiama, kad darbo rinkai svarbūs socialiniai ir ekonominiai klausimai prieš svarstant juos LR Seime ar Vyriausybėje turi būti apsvarstyti Trišalėje taryboje arba Valstybinio socialinio draudimo fondo taryboje. Siekiant įtvirtinti dialogą su Vyriausybe, 2009 m. spalio 28 d. tarp Vyriausybės, profesinių sąjungų ir darbdavių atstovų buvo pasirašytas Nacionalinis susitarimas, kuris nusakė, kaip turėjo būti sprendžiamos dėl sunkmečio kilusios finansinės, ekonominės ir socialinės problemos. 2010 m. gegužės 25 d. Trišalės tarybos sprendimu patvirtintas Tarpininkų, kurie pasitelkiami sprendžiant kolektyvinį darbo ginčą, sąrašas.

 Informaciją parengė     Trišalės tarybos sekretoriatas, 2011 m.